N.B. Šis tekstas pirma atsidūrė mano FB sienoje, o žemiau matysite kiek papudruotą jo versiją. Pagrinde skiriasi pabaiga, nes FB įraše pažeidžiau savo paties taisyklę – aiškinau žmonėms ką reikia daryti. O antraštę pasivogiau iš Mažvydo Jastramskio nuostabaus teksto panašia tema.

 

Šiandieninė Liberalų Sąjūdžio krizė yra pasekmė to, kad Lietuvoje liberalų tiesiog nėra. Yra tik butaforiniai leberalai, kurie su liberalais turi maždaug tiek pat bendro, kaip ‘Sovetskoe igristoe’ su tikru šampanu. Tokių yra sočiai, bet tų, kurie nuoširdžiai nori matyti Lietuvą, kurioje gyvena automatais ginkluoti susituokę gėjai, legaliai auginantys marichuaną ir sūpuojantys savo be problemų įvaikintus kūdykius – tokių – tikrųjų liberalų yra geriausiu atveju vienetai.

Lietuvoje to paprasčiausiai nėra, nes egzistuoja tik šampaninis liberalizmas, kada yra kažkas abstrakčiai pliurpiama apie laisvę ir šaipomasi iš Vėsaitės, kitų politikos juokdarių bet ne daugiau, nes daugiau yra sunku ir nepatogu.

Mieli leberalai, aš jus nuliūdinsiu – būvimas tikru liberalu yra pragariškai sunkus darbas – jūsų nesupras ir gal atvirai niekins kaimynai, bendradarbiai, pažįstami ir giminės. Tai yra tokia pozicija, už kurią į gyvulinius vagonus sodina pirmoje eilėje, nes tikras liberalas turi būti visiems priešas ir jis turi būti remiamas atakų iš visų pusių. Liberalizmas nėra skrybėlė, kurią galima pasimatuoti kada tai madinga ir nusiimti kada nepatogu ir tai tuo labiau nėra politinė žaliavalgystė, kur užtenka dailios šukuosenos ir fotogeniškos šypsenėlės, nes tikri liberalai belaisvių neima.

Butaforinį liberalizmą labai pamėgo visas Lietuvos ateitimi pramintas jaunimas, kuris su komjaunuolišku uolumu steigia visokius jaunųjų liberalų būrelius, sąjūdžius, organizacijas, selfinasi su Tapinu ir pastoviai užsiiminėja kažkokiais oranžiniais performansais. Tas tęsiasi maždaug iki tol, kol atsiranda proga papulti į kokio nors politinio abonento rinkimų kampaniją, kaip tik pakvimpa valdiškais grantais, arba išpuola galimybių įsidarbinti į kvazi-valstybinę kažkotaiten gynimo organizaciją, taip ir dingsta visas ryžtas ir noras perkūrinėti pasaulį.

Kažkada baby boomeriai buvo savo kartos išdavikai – intensyviai hipavę, kalbėję apie socialines revoliucijas ir Bobo Dylano apdainuotus besikeičiančius laikus, jie tapo tais parazitais, kurie tik sustiprino senųjų sistemų pamatus ir savanaudiškai pravalgė būsimųjų kartų ateitį. Leberalai yra tie patys šių laikų kvislingai ir pavlikai morozovai, kurie dėl savo asmeninio komforto paaukos bet ką, įskaitant ir jūsų laisvę bei gyvybę. Tai yra tie žmonės, kurie vieną akimirka gina savo žodžio laisvę, o kitą – plėšosi kad būtų nubausti tie, kurių nuomonė jiems nepatinka, nes Lietuvos liberalai, aka leberalai yra niekas kitas, kaip tik nuosaikūs socialdemokratai.

Ar matėte kada dirbantį leberalą?

Ir realiai dirbantį, nes investorių pinigų deginimas startuolyje, kuris niekad neuždirba pelno ir užsidaro po dviejų metų, nėra darbas, sėdėjimas atkatais apkaišytose ‘kūrybinėse industrijose’ nėra darbas, lindėjimas kokioje nors žiniasklaidos kloakoje nėra darbas, veltėdžiavimas ne pelno siekiančios organizacijose nėra darbas, parazitavimas ant mokesčių mokėtojų pinigų valdiškose įstaigose irgi nėra darbas. Nes darbas yra tai, kas kuria realią ekonominę vertę, o ne veikla, kur “galima save realizuoti”.

Jie nedirba, nes negali, o negali, nes tikisi, kad ateis kažkas ir nuleis jiems iš dangaus nomenklatūrinį čyną su kampiniu ofisu ir personaliniu vairuotoju – vien tik už tai, kad jie tokie šaunūs jaunikaičiai.

Bet labiausiai pykdo ne jų hipokritiškumas ar atviras bukumas, o tai, kad leberalai tikrai, nuoširdžiai tiki, jog jie kažką rimtai keičia. Kai tenka kapotis apkasuose, buožėmis, durtuvais ir plikomis rankomis daužyti priešą, atslenka tie durniai ir pradeda aiškinti, kaip selfiais ir memais jie keičia pasaulį. Tu stovi purve iki kelių ir trauki kokio komuniagos smegenis jam per akiduobę, bandai nusikratyti tau ant nugaros užšokusį su rožančiumi bandanti tave pasmaugti konservatniką ir nuo kojos nupurtyti dantis įleidusį chemtreilinį lunatiką, o čia ima ir pasirodo ką tik iš smėlio dėžės išlindęs leberaliūkštis, kuriam prašom duoti šautuvą, nes jis irgi nori pažaisti karą.

Lietuva nesustabdomai garma į prarają, laiko žaidimams visiškai nebėra ir reikia arba daryti, arba nesimaišyti tiems, kurie daro.

Jūs veltui bijote Bradausko ūsų, Vėsaitės nusikalbėjimų ar Gražulio viduramžiškų pasisakymų – jie yra absoliučiai nekenksmingi, nes jų ketinimai yra skaidrūs kaip krištolas – jie nori iš Lietuvos padaryti asmeninį sovchozą, kuriame galėtų šeimininkauti, kaip koks Aliaksandras Lukašenka Baltarusijoje. Nebijokite primityvių barbarų su aukštai virš galvų iškeltais kirviais, o bijokite charizmatiškai besišypsančių protinguolių, kurie ateina jums padėti – už viso šito fasado slepiasi sociopatinis ryklio žvilgsnis ir durklas kišenėje, nes leberalai svajoja apie tą patį, ką ir labiausiai nuprotėję politikos marginalai – apie savo nuosavą sovoką.

2 thoughts on “Kodėl Lietuvos liberalai nėra liberalūs?

  1. Taikliai. „Vadybininkų“ karta, neturinti jokių moralinių skrupulų, išties nustekens tautą.

    1. Skrupulų neturėjimas nėra blogai – kartais reikia piktų mėsininkų apkasuose, blogai yra tai, kad nėra jokio stuburo ir aiškiai apibrėžtų moralinių principų, už kuriuos galima būtų atsakyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *