Laikas įsileisti truputį pozityvo, nes blemba Lietuvoje išties gera gyventi, o lietuviai yra ko gero vieni iš laimingiausių ir labiausiai pasiturinčių žmonių pasaulyje.

Kitaip nelabai paaiškinsi to fakto, kad kiekvieną penktadienį jau pusę trijų Vilniaus gatvės būna sukaustytos kamščių – žmonės, reik manyt, padirba iš peties, kad galėtų anksčiau baigti darbus. Juk tikrai negali būti, kad tiesiog imtų ir trenkę durimis nusimuilintų. Tais pačiais penktadieniais į antrą dienos pusę su niekuo nebeįmanoma susišnekėti, jokie klausimai nesprendžiami, apie susitikimus galima visai pamiršti, nes turbūt visi pluša, pluša, kad tik spėtų viską pabaigti iki savaitgalio.

Lietuva yra galimybių šalis – rimtai ir be jokio sarkazmo. Čia galima tiesiog eiti, steigti verslą ir dešimtmečio bėgyje turėti milijardinę imperiją. Vėlgi – nulis sarkazmo. Lietuvos klientas gauna nusikalstamai blogą aptarnavimą: padavėjos atslenka prie staliuko su ‘ko tu bl čia atsivilkai?’ veido išraiška, prisidirbę statybininkai pradeda tau įžūliai draskyti akis ir tave vadinti debilu, yra jau įprasta, kad jums grubilina klientų aptarnavimo specialistai, o su kiniečiu iš Aliexpress per laužytą Google Translate greičiau susitarsi, negu su vietine, lietuviška elektrine parduotuve.

Žinot su kokia marža tipiškai dirba Lietuvos verslininkai? Apie dvidešimt procentų. O ar įsivaizduojat kokios maržos Vakaruose? Jeigu esate NLP, hipnozės, visų GRU psichologinių poveikio priemonių meistras ir septinto lygio super sajanas, tai galbūt penki – šeši procentai, o realiai – kažkas apie tris.

Nearti arimai ponai – raskite savo nišas, pradėkite mylėti savo klientus ir iš jūsų išaugs Trumpas ar Matijošaitis, nes daugelis Lietuvos verslininkų savo tingumą ir siauraprotiškumą kompensuoja klientų sąskaita – jų problemos, kad jūs nesugebate dirbit ir užsidirbti. Pas mus yra įprasta, kad atsidarei UAB’ą ir iškat nusipirkai džipą, kai tuo tarpu pasiturinčiuose Vakaruose, kur auksu grįsti šaligatviai, eurais ištapetuotos sienos, verslininkai tiesiog naktim nemiega mėgindami atsakyti sau į vieną klaikiai svarbų klausimą – ko nori mano klientas? Vakarų verslininkas labai ramiai gali iš kišenės išsitraukti nutrintą mygtukinį telefoną ir nei truputėlio dėl to nekompleksuoti, taip jis dėvės Zegna kostiumą, bet turės jį vienintelį, kurį nešioja jau aštunti metai ir jam niekada gyvenime neužplauks debesėlis už įmonės pinigus nusipirkti tarnybinį džipą, nes klientui nx nereikia, kad tu važinėtumeisi su prestižine mašina – jam reikia geriau, už pigiau su geresniu aptarnavimu – vardan to, gali kad ir pėsčias vaikščioti. Tai Vakaruose supranta ir todėl jie klesti, o Rytuose vis dar pilna biznierių, taip ir nepakilusių aukščiau turgavietės larioko, su Breitlingų kolekcija, ištisas flotile vokiškų limuzinų ir spintomis, lūžtančiomis nuo madingiausių skudurų.

JAV kas penktas gatvėje sutiktas žmogus žino kokia yra jų valstybės skola ir iš kokių apytikriai sumų sudarytas biudžetas. Lietuvoje, net ir labai abstrakčiame lygyje tai žino vienas iš tūkstančio. Geriausiu atveju. Ir jiems tai absoliučiai netrukdo gyventi – turėdami beveik septyniolika milijardų valstybės skolos, lietuviai gali sau leisti atostogauti cielą mėnesį kiekvienais metais ir tepadeda tau viešpats, jei išdrįsi iš jų atimti keturias dienas.

Net norvegai, kuriems penkiasdešimt eurų yra kažkokia už sofos užsimetusi smulkmė, pradeda bambėti, jog Lietuvoje darosi brangoka, bet ką konkrečiai daro tipinis lietuvis? Beveik nieko – absoliutų minimumą – pagrasina tris dienas nevaikščioti į Maximą. Ot tai jūs malačiai, ot tai jūs socialinio teisingumo didvyriai, dabar eikit, paplekšnokit sau per nugaras ir parašykit tėvų nupirktuose savo Mac’uose, kaip jūs kovojate su kapitalistinėmis kiaulėmis.

Jūs kritikuojate per aukštas nekilnojamo turto kainas, bet kiauras dienas svajojate kaip imsite kreditą keturiasdešimčiai metų, mokėsite jį iš savo varganos vadybybininko ar vyriausiojo specialisto algos, tam, kad gautumėt išskirtinę teisę užsiropšti ant paties nekilnojamo turto burbulo viršaus ir iki pat kraujų pirštais užsikišus ausis garsiai paskelbti pasauliui: BŪSTAS BRANGZ, BŪSTAS BRANGZ, BŪSTAS BRANGS, INVESTYCIJEEEE…

Apie aukštąjį mokslą aš nepasakysiu nieko naujo – visi kad giriasi, kad giriasi kokie lietuviai išsilavinę, bet daug kas nutyli, kad pagrinde tai bullshit humanitariniai diplomai, kuriuos galima gauti vien tik dėl to, kad moki skaityti. Su magistru kiek sunkiau, kad jį gauti reikia jau mokėti rašyti. Nu o jeigu dar galite ir papasakoti apie tai, ką užsirašėte, tai tada te jums PhD.

Daug kas pamiršta, kad ji taip pat apsigynė disertaciją.

Ir galiausiai – pièce de résistance – Lietuvos viešasis sektorius yra toks didelis ir tiek neadekvačiai išsipūtęs, jog tokių apimčių negali sau leisti net aršiausi Europos komuniagos – skandinavai.

Sakot per daug kritikuoju? Klausiat, o ką aš darau? Aš darau pakankamai, ačiū, kad paklausėt – aš jus šeriu savo dviejuose darbuose uždirbtais mokesčiais, aš privačiai padedu žmonėms susiklijuoti savo gyvenimus, aš kiekvieną sušiktą dieną rizikuoju gauti baudą, netekti darbo ir būti kaip nors kitaip nuskausmintas už tai, kad stengiuosi sakyti tiesą, aš reikšmingą savo laisvalaikio dalį skiriu rašymui ir podcastinimui ir net literaliai iš ligos patalo sugebu kartą į savaitę, kaip laikrodis paleisti naują įrašą ar epizodą – ir jeigu jūs, prasižiosite, kad čia nieko sudėtingo – davai – atkeliat savo pūkuotus užpakaliukus ir padarot tai patys – įrodykit, kad aš nusišneku – gal tada, kai pamatysit, kad vienai minutei galutinio įrašo reikia mažiausiai dvidešimt minučių pasiruošimo, scenarijų rašymo, repeticijų, įrašymo, karpymo, maketavimo ir dar bala žino ko, kad tas epizodas išvystų dienos šviesą, kada pajusite ką reiškia sėdėti valandą prieš tuščią MS Word lapą ir tyliai panikuoti, kad tau būtinai reikalingas įrašas ryt, nes tu įsipareigojimus tiesiog privalai įvykdyti – tada gal apsiraminsite su tokiais komentarais.

O dabar jūsų eilė – ką jūs konkrečiai padarėte? Nes kiekvienąkart, prieš atveriant savo halitozinę srėbtuvę, reikia gerai pagalvoti, ar kartais tik nesate sušiktas hipokritas? Ar patyliukais nesmerkiate savęs, už tai, kad vietoje to, kad nuramintumėte savo vaikus diržu lupantį kaimyną, žiūrit Breaking Bad maratoną? Ar neatrodote juokingai, kai sveriate 200 kg ir dalinate dietos patarimus? Ar jums neturėtų būti gėda, gyvenant iš mokesčių mokėtojų pinigų, juos mokinti kaip gyventi?

Gerieji žmonės, aš turbūt išprotėsiu kartodamas, kad Lietuvos problemos yra ne politikuose, partijose, ar oligarchuose, o jumyse – jūs per daug gerai gyvenate.

Na gerai, keliai duobėti, valdininkės įžūlios, medikai be kyšio nei antakio nepajudina, kiekvienoje pamiškėje kalnai šiukšlių, kiekvienoje šeimoje smurtas ir emocinis teroras, bet bendrai paėmus – nu gi ne Somalis, nei karo, nei stichinių nelaimių ir iš esmės pas jus viskas gerai – europinių pinigų dar yra, MMA kyla, valstybė vis dar gali skolintis, ministerijose, savivaldybėse ir darbo grupėse etatų kol kas pakanka,  priedų prie atlyginimų – taip pat, o kyšių – tuo labiau, apart periodinio vadovybės raznoso, kurio jau senų seniausiai nebebijote – darbe nepersidirbate – atėjai, pavartei Delfi, o čia žiūrėk jau atostogos atėjo.

Pripažinkit – dauguma jūsų bijo pokyčių nežinomybės, todėl jūs sąmoningai susimažinate savo poreikius ir toliau burbuliuojate šiltame komforto ir prokrastinacijos kisieliuje. Viskas ok – nebijokit to, aš jūsų už tai nesmerksiu – kol elgiatės sąmoningai ir nesislepiate po negudriais melais, aš su jumis problemų neturėsiu.

Bet kur išties jus verti mano rūstybės – tai už pozicijos neturėjimą, nes su manimi, vyručiai, dviejų taburečių neapsėsit – jeigu jaustis dorais žmonėmis, paprasčiausiai negalite kalbėti apie problemas ir nieko dėl to nedaryti. Jei norite išsilaisvinti iš dabartinės savo iškreiptos logikos šizofrenijos – turite du kelius, arba: a) pripažinti, kad pasąmonės gilumoje jus viskas tenkina ir nustot zyzti apie savo gyvenimus, vien tam, kad nors penkioms minutėms nuraminti savo vidinį kritiką; b) kelti nudepiliuotas sėdimąsias ir savo realiais darbais, veiksmais ir poelgiais prisidėti prie to negausaus balsų choro, kurio misija yra pakeisti pasaulį.

Vienas svarbesnių gyvenimo įgūdžių – sugebėti mokytis iš kvailių padarytų klaidų. Imkim rusus. Štai jie prieš kelioliką metų nutarė, kad nieko baisaus, jeigu jie atiduotų absoliučią valdžią neūžaugai sociopatui ir jo gaujai galvažudžių. Rusai nuoširdžiai tikėjosi, kad visiškai atsisakius atsakomybės ir savo gyvenimo kontrolę perdavus svetimiems – nieko blogo nenutiks. Šiandien jie už tai moka. Jie moka savo tirpstančiomis santaupomis, nuolat augančiomis kainomis, didėjančia socialine įtampa ir galutinai sugadinta reputacija, kurią susidergė baisiau, nei tai sugebėjo padaryti prapoicas ir degeneratas B. Jelcinas.

Kiekvieną kartą, kai imu skudurėlį ir pradedu įnirtingai trintį tą jūsų apmusijusį ir pridžiūvusiais skrepliais aplipusį veidrodį, vien tam, kad pamatytumėt savo tikrąjį atvaizdą, aš tai darau super skausmingai. Kaskart aš jaučiu šleikštulį burnoje, sunkumą krūtinėje ir skausmingus mazgus pilve. Kiekvieną sušiktą kartą aš būsiu apmėtytas, akmenimis, išjuoktas ir turėsiu kęsti patronizuojančius komentarus apie tai, kad aš toks perdėtai emocingas, ‘visi ir taip žinom’, ‘su didesne dalimi sutikčiau, bet…’, ‘keisk repertuarą – atsibodai su savo pesimizmu’. Kiekvieną. Sušiktą. Kartą.

Aš tai kenčiu ne dėl to, kad man patiktų būti kankiniu arba būčiau baisiai altruistiškas – išsitrinkit galvas – būtų mano valia – daugumos jūsų lauktų Pinočeto stadionas – o dėl to, kad grąžinčiau skolą tiems, kurie susimokėjo, kad aš galėčiau taip kalbėti – nuodus gėrusiam Sokratui, atvirai bažnyčią ir popiežių niekinusiam Galileo Galilei, prieš visus savo instinktus piestu stojusiam Darvinui, tiems, kurie nebijo stotis skersai kelio sovietiniams tankams – jiems aš skolingas prisidėti prie išsaugojimo to, ką jie mums perdavė – Vakarų civilizacijos.

Jeigu jūs tos skolos nejaučiate – turėsite problemų, nes tai, ką jūs darote – turi savo kainą ir jeidar sąskaitos už savo neveiksnumą negavote, dar nereiškia, kad ji nėra išrašyta.

2 thoughts on “Kodėl taip gera gyventi Lietuvoje?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *