Mažai kas tai pastebi, bet daug kas tai jaučia. Tarsi sunkus kvapas senos sovietinės mokyklos sporto salės persirengimo kambaryje, ar prieštvaniniam tvankiam vagonėlyje, kuriame tris paras gėrė murzini statibiorai.

Bet tai vyksta labai akivaizdžiai – girtuoklius ir žmogžudžius išteisina, nes jie pažįsta teisingus tapinus, nykus jaunimas užsidirba šimtus tūkstančių eurų, nes milijonai lodorių ir veltėdžių niekaip kitaip neįsivaizduoja savo laisvalaikio, kaip tik drybsoti su laptopu ant pilvo ir žiūrėti, kaip pastarieji žaidžia žaidimus, dvaro ekonomistai ir politologai meluoja, klysta ir nusišneka, bet taip ir lieka nuomonių lyderiais viešoje erdvėje, o kokios nors feisbuko kekšės nulūžęs nagas yra didesnė naujiena, nei garbaus filosofo mirtis.

Tai yra dekadansas, kada klesti ciniškumas, mizantropija yra vertybė, o iš to kylanti sąžinės graužatis yra uždusinama betiksliu vartojimu, bindžais ir paviršutiniškais sąntykiais su žmonėmis kurių tu nepažįsti, o širdies gilumoje – nemėgsti.

Vakarai, pamiršę savo pamatines vertybes skęsta srutose kaip koks Barklays stiklainis.

Šiandien vyksta nesuvokiami dalykai: siaubingais tempais augusi vidurinė klasė pradeda nykti ant akių.

Seni benzingalviai kaip aš žino, kad prieš dvidešimt metų buvo kokybės amžius – automobiliai be didesnių sunkumų išlakstydavo po pusę milijono kilometrų, o pas kiekvieną jų gamintoją buvo bent pora milijoninių variklių, kurie literaliai galėdavo išvaikščioti vieną milijoną kilometrų ir po kapitalinio remonto dar beveik tiek pat, be rimtesnių sunkumų. Šiandien yra radikaliai kitokie laikai – naujesnių metų automobiliui ketvirtis milijono yra riba. Jie yra greiti, galingi ir ekonomiški tik popieriuje, nes visi skaičiai yra gerai užlaižyti apsukrių marketingistų. Du šimtai arklio galių, toje seniai į užmarštį nuėjusioje epochoje buvo uraganas, šiandien – šlapias pirstelėjimas, nes tada tu tas arklio galias turėdavai visada, o šiandien kur nors tokiam apsukų diapazone, kur variklį turėsi sukti tiek, kad po kelių tokių pravažiavimų jis tau skambės kaip grojimo ant šaukštų choras.

Ir taip visur – baldai, buitinė technika, elektronika – viskas, ką galima pagaminti, virtę į dailius vienkartinius blizgučius. Kokybės era baigėsi ir prasidėjo bulšito – tuščių pažadų, melo ir nupirktų apžvalgų laikai. Nes visa tai kuria nebe inžinieriai, o marketingistai – pagrinidiniai bulšito virtuozai, kurie kiauras dienas sėdi savo skoningai apstatytuose ofisuose, masturbuoja vienas kitam į burnas ir kartą per savaitę, paraudusiomis akimis ir drebančiomis rankomis, nes kelias dienas iš eilės lėbavo madinguose furšetuose ir šniaukštė gaidį nuo brangių elitinių kekšių, atneša užsakovui tas tris eilutes, kurias prieš susitikimą parašė ant kelieniaus ir už kurias gaus nepagrįstai dosnų honorarą. Visuotinio skepticizmo, nuovargio ir adblockų amžiuje galima pagrįstai klausti, ar reklama vis dar turi poveikį, o gal karalius visgi nuogas ir jums ant galvos padėjo pailsinti savo paliegusį pimpalą?

Verslas gavo to gaivalo maksimalią dozę – yra daug skambių buzzwordų: LEAN, TOC, 6 Sigma, ISO, tačiau kaip kliento norai ir lūkesčiai buvo, taip ir liko paskutinėje vietoje. Yra toks verslo konsultantų kontingentas, kuriame 99.99 proc. yra absoliučiai parazituojantys organizmai. Visokie apie efektyvumus ir analizes rėkiantys žiurkėnai labai greitai prityla ir pradeda nerišliai mikčioti, kai jiems pasiūlai dirbti ne už valandinį, o sėkmės mokestį, maždaug jeigu tu toks achujienas specialistas ir tavo darbas duos rezultatą, davai aš tau pamokėsiu retainerį, o tada dirbk ir užsidirbk procentą nuo mano pelno, nes matai, žmogau, aš savo biznį šitom rankutėm kūriau ir taip aš darau klaidų ir nešiu už jas atsakomybę, o tu, graužike, niekuo neatsakai už tai ką tu pas mane priveiksi. Kad jūs matytumėt kaip jiems rasoja akiniai ir kaip jie greitai išsinešdina savo Macbookus po pažistim pasikišę, nes vėlgi – bulšitas, žmonėms reikia spalvotų gramotėlių ir gražių logo ant sienos, o klientas tegu eina po velnių – vis tiek pirks, kur jis dėsis iš povandeninio laivo?

Ir tas tiesa, nes klientas yra maušas, kuris tik abejingai gūžteli pečiais, kada kažkas kainas sukeičia vienas prie vieno. Bet baisiau už tuos propagandą atrajojančius žolėdžius yra tie pavlikai marozovai ir durniai su iniciatyvomis, kurie protestuoja tris paras neidami į Maximą, užsideda nūnai aktualijos ikonėlę ant Feisbuko nuotraukos, ar repostina kokio dvasingo tyruolio straipsnius savo profilyje. Naudos iš jų kaip iš gaidžio pieno, bet štai pasignalizavo jie savo dorybę*, jų nervų sistemą užpylė dopaminas ir jie sėdi sau laimingi toliau, nuoširdžiai tikėdami, kad savo nykiais performansais keičia pasaulį, tikėdamiesi vieną dieną būti kaip Tapinas, ar koks kitas padlaižūnas ir bandos vedžiotojas.

Apie šituos šeiperius atskira kalba – kažkodėl žmonija turi tą kolaboranto ir prasisiekėlio geną, atsiranda tokių dvasingų teisuolių, kurie patiki savo pačių melais ir jie pradeda iliuzijomis šerti jų ištroškusią liaudį, apie tai, kad stiklainiai = inovacijos, kad spiečius tingių hipsterių, patogiai įsitaisiusių ant valdiškų sėdmaišių, yra Lietuvos ekonomikos ateitis, kad klestėjimas yra netoli ir kad gyvenime užtenka teisingai nubalsuoti.

Jis visada savo pozicionuoja, kaip nepriklausomus laisvamanius, bet užtenka tik gauti pakvietimą į prezidentūros banketą ir jie šlapiais klynais bėga tekini, kad galėtų ištaikyti reikiamą akimirka ir pasiselfinti su pačia pačiausia. Juos nutildyti ir korumpuoti nėra sunku, tai yra tingi ir aikštinga liaudis – pakanka juos įtrauktį į darbo grupę, duoti rinkos studiją parašyti, interviu su teisingais žmonėmis pravesti ir viskas, jie jūsų amžiams, kaip ta olialia pupytė, kuriai senas, pilvotas verslininkas nupirko džipą.

Bet tuo pačiu jie nėra visiški kvailiai – negalima liaudžiai rodyti kaip tu godžiai v zasos bučiuoji galios žiedą, reikia trupučio protesto, biškį pankroko, bet ne per daug – kritikuoti, bet taip, kad neįžeistų mecenatų – papleškinti į orą nuo šlaunies iš tuščių šovinių ir po to atsilošus mėgautis savo paties dorybe ir šaunumu.

Dekadansas yra visur – senos, geros klasikinės vakarietiškos vertybės, apie sunkų darbą, kantrybę ir taupymą lekia pro langus, nes šiandien pakanka vartoti, imituoti darbą, svarbu tik nepamiršti kažko palaikinti Feisbuke.

Rytų pasaulis subankrutavo seniai – Kinijos stebuklas pasirodė besąs pigus turgavietės antpirštininko triukas, Rusija besikeldama nuo kelių vis pramuša naujus dugnus, o regiono inovacijų ir technologijų centru tapti garsinusi Indija dar nesugeba išspręsti elementarių kanalizacijos problemų.

Ir štai dekadansas atėjo į Vakarus, per nusipenėjusius akademikus, meilę išminčiai pamiršusius filosofus, tingius mąstytojus ir į veltėdystę įjunkusius verslininkus. Nedidukė infekcija su lokaliais židiniais Europoje išplito į globalią pandemiją, kuri kaip monopolinė degtinė iš Karbauskio cukrinių runkelių užpylė visų protus. Žmonės gyvena sapnuose, jie tiki į savo asmeninę, beveik dievo garantuotą teisę į šviesų rytojų, jie nori jo čia ir dabar, kad ir kiek tai jiems ateityje bekainuotų. Jie gyvena nihilistinėje palaimoje ir jiems nieko daugiau nereikia, apart gerų žinių apie greičiausią internetą pasaulyje ir naujo Game of Thrones sezono.

Ir tu sėdi nuošaly ir stebi visą tai kaip pasyvus stebėtojas, trauki vieną cigaretę po kitos ir nesugebi suprasti kas vyksta – pasaulis kraustosi iš proto ir ploja kaskart katučių, kai randa aukštesnę pavarą, tuose ratuose, kuriais jau antras dešimtmetis garma į bedugnę. Tu tai matai, iš pradžių bandai kažką padaryti, o po to priimi racionalų sprendimą atsiriboti – tegu gamta išsprendžia idiotų pertekliaus problemą, tegu jie patys susidegina ant savo pačių rankomis sukrautų laužų. Anksčiau ar vėliau, tu supranti, kad su jais neturi nieko bendro, jie kaip beždžionės, su kurių genais lyg ir sutampa tavo 98 proc. genų, bet tie du procentai viską radikaliai keičia, nes tau nesinori sėdėti pasyviai žiaumojant bananą ir tau nėra nei smagu, nei linksma svaidytis savo išmatomis. Ir tada tu supranti, kad jie yra tas biologinis porūšis, nuo kurio tu nutolęs, kaip nuo ūkaujančios makakos, jog tai yra evoliucinė aklavietė – didžiulis gamtos eksperimentas veisiant debilus ir tu nori būti nuo to ko toliau, nes neretai būna, kad skęstantieji, bandydami ant svetimų galvų išsiropšti į paviršių, kad įkvėptų nors gurkšnį gryno oro, gali paskui save nusitempti jų subinių traukti į vandenį įšokusius gelbėtojus. Jiems nė motais, nes jie toliau penkių minučių į priekį nežiūri, nes o kam to reikia – yra kas pasirūpins sekančiomis minutėmis ir valandomis.

 

6 thoughts on “Dekadanso amžius

  1. Ponas autoriau, jūs esat teisus IMHO. Bet kam taip niūriai žiūrėt? Čia gi tiesiog apsisuko amžinasis istorijos ratas.
    Kažkada karingieji romėnai peržygiavo Mare Nostrum pakrantes ir sukūrė imperiją, kuri paskui perpuvo nuo savo pačios laimėjimų vaisių ir sužlugo.
    Dabar atėjo mūsų eilė. Bus griuvėsių, bus kažkas naujo ir vėl suksis ratas. Nieko naujo… Aš asmeniškai tik tikiuosi, kad dar tie griuvėsiai neužvirs ant mano galvos (na gerai, gal dar vaikų galvos). Arba jeigu virs, tai bent jau spėsiu išbėgt iš griūvančio namo į gatvę. Ir žiūrėt, kas čia naujo bus…

    1. Aš nelabai pripažįstu optimizmo ir pesimizmo – yra faktai ir reiškiniai, kuriuos gali kiekvienas priimti savaip.

  2. pamirsai pasakyti kad del sito kalti liberalai su savo dirbtinem sypsenom ir komunistu lygio propaganda. o visuomenes nariu bendravimas tapo tinderio ir facebook lygio – vel gi liberalu svajone. ir dar – tamsta kovojate su religija. o ar dabartine visuomene nera giliai religinga su savo pusdieviais ir dievukais?

    ir jeigu tamsta matote pasauli ir jums norisi nuo jo absurdo traukti cigarete. sveikinu – jus pasinerete sitame slamste. siulyciau pamatyti kad yra daugiau negu tai ka matote erdveje ir laike. nes tai tik laikinybe. apskritai pasaulis ir zmonijos istorija yra Visatos samoningejimo procesas.
    ir kad zmogus nuo bezdziones skiriasi tuo kad zmogus turi savimone (self-consciousness). linkiu jos neprarasti bet grizti ir prie savo samones esmes, o ne pasinerti fenomenuose aplink.

    1. Tamsta darote toli siekiančias išvadas – nekovoju su religija. Man geriau kaimynas katalikas, nei komunistas, nes pirmasis galbūt ir norėtų, kad pradėčiau tikėti tuo, kuo tiki jis, bet jis manęs to nevers daryti ir galbūt net man kada pagelbėtų, grynai iš krikščioniškos atjautos, o antrasis aktyviai norėtų atimti viską, ką aš užsidirbau.

  3. man labai juokinga sitas faktas apie visuomene:

    jeigu sekmadieni 1h praleidi baznycioje, o kasdiena meldiesi 5 minutes – esi religinis fanatikas

    jeigu sekmadieni nusigere i zemes graibymo, o kasdiena geri alu ziuredamas telika 2-4 valandas – esi normalus visuomenes narys

  4. apskritai visokie serialai yra “egzistenciniai amortizatoriai“. t.y. kai krenti ant beprasmybes kieto asfalto plikai labai skauda. tam naudojami egzistenciniai amortizatoriai – pagrinde alkoholis, serialai ir visokios politikos-ekonomikos naujienos. o kai isrenka nacionalistus – tavo smegenys jau nebekanalina ir patiria soka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *