Sovietmečiu reikėdavo ypatingai atidžiai stebėti ką kalbi, nes aplinkui buvo pilna skundikų, kurie įvairios motyvacijos genami – vieniems reikėjo blatų, lyčkų ir pasijausti svarbiems, kiti šiaip buvo ideologiniai mankurtai, gyvenime neįsivaizdavę nieko geresnio, kaip nuolankiai tarnauti juos pavergusiam režimui, sėdėdavo ir per naktis rašydavo danosus į organus – kas anekdotus apie Brežnevą skaldo, kas Amerikos balso klauso, kas ilgus plaukus nešioja, kas šiaip per gerai gyvena. Jų buvo tiek daug, kad beveik garantuotai tokių skundikų, stukačių, bildukų ir genių turite savo artimųjų rate.

Ir po  dvidešimt penkių metų nepriklausomybės, stojimo į NATO ir ES, ta era sugrįžo  – nūnai vėl tapo naudingi visokie skundai, e-policijos, foto policijos, karštosios VSD linijos. Yra tik viena įdomybė – retas iš tokių labai jau pilietiškais ir dvasingais besijaučiančių tapinoidų iškvies policiją dėl triukšmaujančių kaimynų, arba įduos neblaivų už vairo sėdusį pažįstamą* – nesulauksi niekada gyvenime, nes kaimynas alkoholikas iškart ateis ir duos tau į liūlį, o viską supratęs sabutylnikas pasistengs visiems tavo draugams papasakoti koks esi svolačius ir stukačius. Tapinoidai nenori nieko daryti, kur gali būti pasekmės – geriau patyliukais parašyti ant ko nors anoniminį skundelį ir mėgautis savo paties šaunumu.

Pilietiškumu šitas reikalas net nekvepia, nes globalus stukalinimas tėra tik instrumentas nepatinkančių nuomonių nutildymui, nes tapinoidai yra intelektualiniai klipatos, kurie moka tik mėtytis žaislais – diskusija ir sokratiniai metodai yra taip pat jiems nesuvokiami, kaip moksliniai faktai antivakcinatoriams. Geriau tyliai oponentus nukenksminti, negu pasirodyti tokiais, kokiais jie yra – durnais, neoriginaliais ir galutinai sovietizuotais. Ne sykį kartojau, kad jie yra už nuomonių pliuralizmą, bet tik iki tos akimirkos, kol kalbama apie jų nuomonę, o kitos a priori yra klaidingos.

Tai yra tas pats totalitarinis mentalitetas, prieš kurį jie esą taip kovoja: viena tiesa, viena tvarka, vienas Tapinas! Jie gali daug  šnekėti apie laisvę, inovacijas ir sinergiją, bet jie nėra anei laisvi, anei sofistikuoti žmonės, jie yra tas senas prasmirdęs sovietinio paveldo raugas, tik supiltas į dailų stiklainį su tuo skoningai vintažiniu užsegimo mechanizmu ir senoviniu kursyvu aprašinėta estetiškai pasendinta etikete ir jeigu jie būtų gimę Rusijoje išdidžiai nešiotų koloradines juosteles, o per deviatomajus paradus garsiai rėktų URA.

Skundimas pats iš savęs nėra  blogas daiktas, netgi atvirkščiai – per gėdinimą ir nedidelį visuomenės spaudimą galima pasiekti labai daug, bet tik tuo atveju, jeigu tai yra daroma ne dėl asmeninės naudos, blatų ir jugoslaviškų kaliošų. Kada tokie socialiniai mechanizmai yra naudojami kaip vėzdas sau prasivalyti kelią, kada nėra vidinių standartų, kurie galioja visiems vienodai, įskaitant ir save, visuotinis skundimas virsta į nekontroliuojamą sistemą, kuri pradeda siekti savo tikslų. Jai darosi nebesvarbu kas joje dalyvauja, su kokiais lozungais ir motyvais, nes ji gyvens savo gyvenimą ir pasmaugs bet ką, net ir tuos, kurie ją kūrė, kad tik galėtų ilgėliau pratęsti savo egzistenciją.

Todėl, ta puolamoji meška, kurią tie miško sanitarai augino, vieną gražią dieną apsisuks ir nukąs jiems patiems galvas. Kadangi tie komjaunuoliai mąsto tik tais šūdais, kuriuos jiems per ausis įstūmė koks nors šeiperis ar nuomonės lyderis, jie nesugeba galvoti. Visai. Jie nepastebi visuomeninių sentimentų trendų ir kad nuotaikos plačiose masėse turi tendenciją judėti švytuoklės principu – nuo vieno ekstremumo, prie kito.

Priminsiu, kad iki pat kokių 2012-ųjų, ne taip jau seniai, buvo labai blogas tonas kalbėti prieš Rusiją. Tokie, kaip Rokiškis, kurie tuo metu labai adekvačiai ir teisingai argumentuodavo, kad Rusija yra joks ne draugas, o potencialus agresorius, nė minutei neatsisakęs savo imperinių ambicijų, buvo viešai išjuokiami, pravardžiuojami megztaberetininkais ir panikuotojais. O šiandien viskas absoliučiai atvirkščiai – periodiškai kyla antisovietinės isterijos, o visur aplinkui vien tik rusų agentai ir plaukuotos Putino rankos. Keturi – penki metai, vaikai, tiek tereikėjo, kad pasikeistų visuomenės nuomonė.

Turint tai omenyje – užduosiu klausimą tiems pavlikams morozovams ir marytėms melnykaitėms – kas, sakykit su jumis bus, kai liaudis išrinks prezidentą Bronių Bradauską**? Ką jūs darysit, kai koks stropus komjaunuolis išraus visą jūsų socialinių tinklų istoriją ir perduos ją ten, kur reikia? Kai jūsų pačių draugai, dėl geresnių pareigų, ar aukštesnio statuso ant jūsų parašys skundą? Teisingai – nieko, nes dauguma jūsų nė nemirktelėje pakeis savo plunksnas, ir vienas per kitą griūdami jūs bėgsite tekini, kad galėtumėte paskųsti savo kolegas ir bendražygius, nes tokie jūs esate – naudingi idiotai, kurie per savo tingėjimą dirbti ir mąstyti yra pasirengę bet kokiems moraliniams nuopuoliams. Bet turėkit omeny, kad visi jūs į naujuosius opričnikus netilpsite, o tie kurie ten pateksite, turėsite atnešti savo bendražygių galvas. Jums gal pasiseks, o gal – ne, gal šalti talibano durklai suživlgės jums patiems po smakru?

Užkalnis kadaise tarp tamsuolių pasėjo tokią mintį, kad jei kritikuoji, vadinasi pavydi. Čia kaip kas pirmas pasakė, ant savęs pasisakė, arba kas pirmas bezdalus užuodė, tas ir paperdė. Kaip gali pavydėti žmonėms, kurie patys lenda į gardą su tigrais, pilnomis kišenėmis žalios mėsos? Kada bandai savo opoziciją užvožti po dangčiu – programuoji sau labai rimtas problemas ateityje. Taip, tu jos nematysi, taip ji tave kuriam laikui paliks ramybėje, tačiau vieną dieną spaudimas šaus ir tu lėksi į orą su visu puodu. Lygiai dėl tų pačių priežasčių buvo išrinktas Trumpas, Le Pen skinasi kelią į Prancūzijos prezidentus, o Europą šluoja dešiniųjų revoliucija.

Yra tokia tiesa, kad gyvenime reikia rinktis tarp Sokrato  ir Darvino – jei neįtikino vienas, jumis pasirūpins kitas. Taip kad pirmyn – vėliava jums į rankas ir vėjas į nugarą, bet kai nuplauksit į per gilius vandenis, kai jūsų skylėtą baržą apvers bangos, o aplinkui pasirodys išsišiepusių ryklių pelekai, prašom nelįsti prie laisvūnų – mes jus perspėjom, mes jums bandėm padėti, todėl dabar mes jums duosime tai, ko neleidote turėti mums – teisę gyventi su savo pačių pasirinkimais.

 

 

*O visai galimas daiktas – zekiškų poniatkių ir savo apgailėtino gyvuliško konformizmo genami, net pradės ginti – neskubėkit teisti ir kam nepasitaiko – ane, Tapinai?

**Taip negali būti, sakote? Ok – o tai kaip čia taip gavosi, kad kažkokių anachronistinių, pseudo-dvasingų ir galutinai numaušėjusių chalopų ideologinis šiukšlynas, šiemet gavo formuoti vyriausybę?

7 thoughts on “Skundikų eros sugrįžimas

  1. Sveiki, norėtume šį jūsų straipsnį perspausdinti savo svetainėje infa.lt. Žinoma su visomis jūsų autorystės nuorodomis, jei jūs nieko prieš.
    Dėkoju už bet kokį atsakymą

    1. Galbūt.
      Viskas priklauso nuo jūsų atsakymų:
      1. Rusija draugas ar priešas?
      2. Laisva rinka ar kontroliuojama rinka?

        1. Tokius klausimus aš Delfiui pasilieku – į rimtesnius jie negali atsakyti.

      1. Šiuo metu Rusija Lietuvai nei draugas, nei priešas. Tiesiog kaimynė, su kuria šiuo metu susiklostė nekokie santykiai.
        Dėl rinkos – nėra jokios rinkos apskritai, jei ją įsivaizduotume, kaip turgų į kurį kas nori, tas atneša parduoti savo prekes. Parduoda tie, kam leista tą daryti, o perka tie, kam privaloma tą daryti, nes kitur nusipirkti neleidžiama.

        Kaip dėl straipsnio?

        1. Galima publikuoti, tačiau su sąlyga, kad teksto pakeitimai (jei tokių bus) bus suderinti su manimi ir paliekant man teisę bet kada man panorėjus jį išimti iš jūsų portalo.

  2. laisva rinka 100 proc. ilgam laikui neįmanoma dėl žmogaus prigimties.
    100 proc. kontroliuojama rinka ilgam laikui irgi neįmanoma dėl tų pačių priežasčių.
    tai reiktų žiūrėt, katra rinka būdama 100 proc. išsilaiko ilgesnį laiką, ta ir laimi. nes už laiką nieko brangiau nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *