Žinot yra tas legendinis B. Murray filmas – Groundhog Day, apie žmogų, įkalintą laiko rate, kuris kas rytą atsibundą tą pačią dieną. Tie patys žmonės daro tuos pačius dalykus ir visiškai nesuvokia, kad jie sukasi užburtame rate į kurį vėl sugrįš kitą rytą suskambėjus žadintuvui.

Lygiai taip pat yra su naująja politikų karta, į kurią tiek vilčių sudėta – regis jie ateis ir Lietuvos ekonomika šaus į aukštumas, išnyks korupciją, Rusiją praris girtos, pakelėje nuvirtusios meškos formos smegduobė, sužaliuos lazdos, o Bačiulis pagaliau pamatys savo pimpalą. Tiems, kas tuo nuoširdžiai tikite, siūlau prisiminti, kad šį ratą mes jau praėjome: A. Paulauskas, R. Paksas, A. Zuokas, E. Masiulis, V. Uspaskich, A. Paleckis ir dar daugelis, daugelis kitų buvo kadaise ta jaunoji, sovietinio paveldo nesugadinta karta, kuriai lemta buvo išgelbėti Lietuvą. Tų vilčių rezultatas – skandalai, apkaltos, Nigerijos princų vertos korupcinės istorijos – karalius mirė, tegyvuoja karalius!

Žinot, man labai sunku gyventi, nes aš esu per protingas šitai šaliai, man daugelio lietuvių poelgiai nesutelpa į kaukolę, tarkime kaip galima būti tokiam maušui ir atiduoti poros šimtų eurų rezervacijos mokestį už butą, ar mašiną kurie akivaizdžiai per pigiai kainuoja, jų net dorai nemačius akyse, arba kaip galima tikėtis užsikalti milijonus, sėdint ant šiknos, ir galiausiai – kaip galima viltis, kad oluchų, prasisiekėlių ir oportunistų brigada, nūnai vadinama jaunaisiais politikais, sutvarkys tai, ko negali padaryti jūsų tingios šiknos? Ant kiek reikia neturėti savigarbos, tvirto stuburo ir elementoriškos moralės, kad visas viltis sudėti į tą apgailėtinų, privilegijuotų nomenklatūros palikuonių šutvę?

Jūs rimtai norite pasakyti, kad Anūkas, kuris per savo isterikavimus, kritimus ant grindų, tikintis, kad mama nupirks saldainę, prarado beveik garantuotą vietą vyriausybėje ir pradėjo TS-LKD tokius destruktyvius procesus, kurių gali neatlaikyti ši Sausio 13 apkasuose grūdinta partija, yra tas kuriam galima patikėti ką nors daugiau, negu beliašinės, ir tai dar net ne didmiestyje, o tik gilios provincijos autobusų stotyje administravimą?

O garbėtroška ir menamai-galimai-grynai-konjunktūriškai-ir-nepatvirtinais-duomenimis pasižymėjęs kaip tingus ir niekam tikęs darbuotojas – Mykolas ‘sumeskit-man-ant-švarko-ir-šlipso’ Majauskas yra tas, kuris gali suefektyvinti viešąjį sektorių?

O tai gal Gintautas ‘ALUS-mano-pavardėje-ne-šiaip-sau’ Paluckas, kuris tiek pat konkretus ir apčiuopiamas kaip vakuumas kosmose gali AMB antrininko vertu veidu atsisukti į darbo žmogų?

Pas socdemus ir visokius nūnai madingus populistus – viskas seniai aišku – nėra ten jaunimo, tik seno raugo, gilaus fermentavimo nomenklatūra, bet bent jau to jie neslepia ir net slaptai didžiuojasi, o štai leberalai – yra kitas klausimas, jie gi matote jaunimo partija, jie švarūs, lyginant su kitomis partijomis – jie nepriekaištingos reputacijos ir jie vakarietiški, sakote man apie partiją į kurios rinkimų sąrašą antru numeriu buvo įrašytas buvęs AMB apsauginis. Kaži kaip vilniečiai, ar labai džiaugiatės savo jaunu, veržliu ir perspektyviu meru – žmogum-kisielium ir politine medūza, kuris jau antri metai slepia po kilimu Zuoko ir kitų svieto perėjunų užmaišytą balandą, ir su savo fotogeniška šypsena, nušviečia Lietuvos sostinei kelią tiesiai į bankrotą ir pelnytą Baltijos Detroito titulą. Ar smagu, kai kresnas, pliktelėjęs ir visiškai nespalvingas kaunietis per tiek pat laiko padarė tiek, kiek jūsų auksinis berniukas nepadarytų per devynis gyvenimus?

Didžiulė problema Lietuvoje – per daug žmonių tiki į kalėdų senį – pilna nepraustų masių, kurios šventai įsitikinusios, kad kažkas ateis ir turės sutvarkyti viską, ką patys yra užleidę. Ir tas puikiai atsiliepia politikoje, nes šiandieninėje Lietuvoje darbams nėra vietos – liaudis reikalauja pažadų ir lozungų, liaudis nori sėdėti ant šiknos ir kad švediška gerovė ateitų pas juos pati ir nė girdėt nenori, kiek žemės reikia apšikti, kad pasiekti Vakarų gerovės lygį. Kodėl manote tik kokie pora milijardų gyvena reliatyvioje gerovėje ir ramybėje? Nes likusiems penkiems nėra kas veikti, tik kelti pilietinius karus, badauti ir dvėsti nuo aštuoniolikto amžiaus ligų? Ne vaikai, kalba yra apie įdirbį, apie savo tikslų žinojimą ir supratimą –  kur mes kaip visuomenė esame, kur eisim ir kaip to siekti? Vakarams reikėjo ilgų šimtmečių, kad tai suprasti ir įsisąmoninti, o likęs pasaulis tam dar nepribrendo, nes kai esi nepažangus, būk mielas – pakartok kursą.

Lietuva nieko nepadarė, kad sudarytu prielaidas atsirasti išsvajotiems politikams – nieko. Užtenka pažiūrėti į šiandienos jaunimą, kad suvokti situacijos beviltiškumą. Dauguma jų, prisiklausę saldžiabalsių sėkmės gurų ir prisiskaitė debiliškų knygų apie septynis paprastus žingsnius (nes dešimt jų subjaurotoms ir giliai pasimetusioms sąmonėms būtų per daug) per dienas svajoja kaip jie ant pilvo padėję laptopą suprogramuos kultinį appsą, parsiduos Google tūsinsis su ruskėm manekenėm savo šešiasdešimties pėdų jachtoje, arba įsitrins į kokį nors Inovacijų, judumo, tolerancijos ir tautų draugystės centrą, kur kiauras dienas suks power pointus armijai tokių pačių maušų kaip jie, apie uberizacijas ir nano technologijas, už gerą vakarietišką atlyginimą, be abejo. Tai ne Vakarų mentalitetas, tai yra jų tėvų – buvusių stukačių, informatorių ir komjaunuolių poniatkės, kurie niekaip kitaip neįsivaizdavo savo gyvenimo, kaip tik kažkur įsitrinti, kažkam įsiteikti ir neskubant, be streso gyventi našarom.

Yra to jaunimo, kuris nežiūri Tapino ir galvoja savo galva. Yra tokių, kurie ne fantazuoja, o ima ir ramiai padaro – be fanfarų ir išpūstos savivertės onanizmų, bet kad tokie – lašas jūroje. Jų balsai į dangų neina, nes jie yra tie tviskantys veidrodžiai, kurie parodo visas Lietuvos jaunimo karpas, šunvotes ir tinginystės sifilio nupūdytas nosis.

Esu ne sykį sėdėjęs kitoje darbo pokalbio stalo pusėje ir ne kartą matęs auksinį jaunimą, kurio CV tėra kažkokie magistrai, erazmusai ir popierinės praktikos tėvų pažįstamų kontorose. Jie ateina plačiai išskleidę pirščiukus ir tu jiems vadovaujančias pareigas, būk malonus duok, viršvalandžių nereikalauk, be ergonominių kėdžių, stalo futbolo ir sėdmaišių aš nedirbsiu, o tame tarpe Lietuvoje kraupiai trūksta santechnikų, šaltkalvių, suvirintojų, statybininkų, siuvėjų, batsiuvių ir kitų neprestižinių profesijų, nes rankytėmis dirbti ir daugelį, daugelį kartų atsimušinėti į sienas yra ne jiems – išrinktiesiems Naujosios Lietuvos šaukliams.

Atsiprašau – persistengiau, nes tai net ne sovietinis mąstymas – tai yra snarglius valgančių mažvaikių mentalitetas, kad mes imsim pakeisim kalbančias galvas ir viskas bus gerai, dėjom ant rimtų koncepcijų ir atsakomybių – ateis kalėdų senis, atriš savo bedugnį maišiuką ir padarys tvarką!

Leftizmas yra labai patrauklus infantilams, nes jis būtent žada, tai ko reikia pastariesiems – chaliavą, dovanas ir begalinį džiaugsmą visiems. Ir man nusispjaut – koks logotipas yra ant jūsų partinės grupuotės – kruvinos rožės, kregždės ar tapinoidų siluetai oranžiniam fone – kas atrodo kaip leftizmas, skamba kaip leftizmas ir vaikšto kaip leftizmas – yra leftizmas.

O leftizmo veikimo schema paprasta – parduok savo balsą ir gausi už tai dovanų, atiduok savo laisvę ir mes tau mainais duosim klestėjimą, pasiduok ir būsi laisvas, tačiau esminis BET – tą pačia akimirką kai išsižadėsi savo laisvės už pažadus apie saugumą, tu jau nebegalėsi apsiginti, kelio atgal irgi nebus – tu jau būsi supančiotas ir pakeliui į plantaciją.

Aš nemėgstu įstatymų ir dažnai kartoju, kad Lietuvoje jų yra per daug, bet jei pas mane iš kontrabandinio Belyj Aist iššoktų džinas ir išpildytų man vieną nora, aš paprašyčiau įstatymo, kad rinkimų dieną visiems balsuojantiems iki balsadėžių būtų privalu atšliaužti keliais, todėl, kad taip jūs visi atrodot laisvūnams – kaip agailėtini, amžinai išmaldos prašantys ‘c’mon man I’ll suck yo dick’ crackheadai. Nėra kalėdų senio, kaip ir dievo, mahometo, višnų ir teisingo tapino, kuris pažers jums chaliavos tiesiog taip sau – nes esate visi tokie afigieni. Esate tik jūs ir jūsų noras veikti, nes išskyrus jus pačius, šioje visatoje niekas jumis nepasirūpins, o laimė yra ne tik siekiamybė, bet ir jūsų asmeninė atsakomybė. Tol, kol to neįsisąmoninsite tol kentėsite paltuko skandalus, raudonuosite prieš vakariečius kai bus aptarinėjami tautiniai kostiumai, o raidės X, Q ir W bus smerkiamos kaip griaunančios šalies valstybingumą, nes lygiai taip pat, kaip alkoholikai nebalsuos už blaivininkus – infantilai galės į valdžią atsivesti tik į save panašius.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *