Akylesni iš jūsų turbūt matėt, kad aš su savo pačia lankiausi legendinėje Kauno Urmo bazėje, Užkalnio pėdomis, kultūros su minkštąja L pasisemti. Ilgai galvojau kaip pasidalinti savo įspūdžiais ir užstumti ant garbiojo prelegento. Nu bet nesilipdė man tekstas nors tu ką, nes per paprasta – ant Užkalnio užstumti, kaip tyčiotis iš tarpuvartėje besidulkinančių valkatų – paprasta ir neoriginalu. Jis iš principo yra tragišką asmenybė, papuolęs į savo paties populiarumo spąstus, kuriam nieko kito neliko kaip parsidavinėti. Nesvarbu, kad už brangiai, nesvarbu, kad elitui, bet elitinė prostitutė yra prostitutė, kad ir kokio brangumo kvepalais ji besipurkštų – specifinio vaflių tvaiko nepaslėpsi.

Bet eikime nuo pradžių – Urmas pasitinka keistai – iš fasadinės/paradinės pusės stūkso glamūrinės galerijos – kvepiančios, dailios, su madingom kavinutėm, žvėrienos kioskeliais, ekologiškom kaimo daržovytėm, bet vaikštai tu per tą blizgesį ir ten neapleidžia jausmas, kad esi Potiomkino kaime, kur už dailių trobelių ir šviežiais dažais kvepiančios žolės slepiasi iš bado paklaikę ir kirmėles iš duonos rankiojantys valstiečiai.

Ir lygiai taip pat kaip tuose pokazūchiniuose kaimuose, kur atsiveždavo komunistuojančius idealistus iš Vakarų, parodyti socialistinio ūkio pasiekimų, riba tarp užpudruoto falšo ir murzinos realybės prasideda netikėtai ir staiga. Tiesiog kažkuriuo momentu pasijaučia tas savininkų ar administracijos, ai px – baigiam glamūrą ir duokit gumines šlepetes čionai. Tame kaip ir nieko blogo, nes yra laikas kada vairuoti Bentley, o kada užkūrinėti dieduko Ladą. Esminis dalykas kiek kitoks – Užkalnis yra estetas, jis pakęst negali piguvos ir netgi didžiuojasi mokėdamas brangiai už viską, o Urmas yra antitezė to, ką išpažįsta Naujųjų Laikų Lietuvos Kostas Kubilinskas. Jis su patologine neapykanta pylė pamazgas ant tų, kurie praeitą vasarą rikiavosi į prakaituotas eiles prie Lidlų, jam nepatinka, kai žmonės ieško kaip nusipirkti pigiai, arba tiesiog perka nekokybiškus daiktus. Fuck, net baisu pagalvoti kaip žmogų galėjo prislėgti alimentai, kad jis spjautų į viską ir rinktinę pomoikę kaip Urmas puolė girti ir liaupsint.

Pabandykite save įsivaizduoti jo kailyje – esi konservatnikas iki kaulų smegenų, bet privalai pagalvę įsikandęs kęsti kaip ant tavęs šnopuoja Gražulis. Ir tu neturi jokios kitos išeities, nes nesi laisvas žmogus – tave pasikviečia Urmo administracija ir sėdi dantis grieždamas ir klausai užsakovo ką reikia parašyti į straipsnį, o mintyse tik honoraras, nes alimentai ir jauna merga pašonėj džipo reikalauja, atostogų, kur jasaičiai ir pikulienės neršia, buto erdvesnio reikėtų. Įsivaizduokit, kad ateina pas tave kažkokios Kauno turgavietės savininkai ir tu negali jų išpašolvonyt ir dar savo retoriką privalai pritildyti ir plačiai demonstruojamas aršaus povo plunksnas suskleisti – sėdi kaip koks klapčiukas ir tyliai viską konspektuoji į bloknotėlį. Kaži koks jausmas, kai tavo veidas yra tiražuojamas net ant prabangių kvepalų, prancūziško, tikro šampano ar konjako, o ant kažkokių liaudies pusgaminių ir dar su trydą keliančia kvaraba? O ką aukštuomenės bei elito atstovui galvoti, kai tavo žurnalas reklamuojamas su prierašu ‘laimėkit 300 eurų’, kaip kokioje Laimoje, Žmonėse ir kitose nepraustų masių publikacijose?

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, kad Užkalnis yra ne toks marozas, kokiu dedasi, jog jis yra jautri, meniška asmenybė ir aš linkęs tuo tikėti, nes tie žmonės, kurie tai pasakoja retai nusišneka. Ar jūs įsivaizduojate realybės naštą, kai reikia gyventi kaip minimum du gyvenimus, kai reikia nuolat baimintis, kad neduokdie, mane išriš ir prakeiks mano paties banda pasekėjų?

Matyt todėl ir sekasi lieknėti taip pat gerai, kaip Patinui sekasi kelti Rusijos ekonomiką iš tos kanalizacijos, į kurią pats įgrūdo – nerimsta sąžinė pas vaikiną, grįžta namo ir ryja, ryja, ryja, kaip klimaksinė boba, o po to neįspūdingo sekso pas būsimą buvusią žmoną – sėkmė, he has it.

Po koldūngeito Užkalnis mane tikrai nustebino – maniau, kad lips sausas iš balos ir toliau kals šaibas vežimais, bet štai jo šou nutraukiamas, motyvuojant nelabai gudriu atmazu apie teisines pasėkmes, o veikiausiai dėl to, kad tiesiog neišparduoti bilietia. Su žurnalu irgi aiškūs pyragai – ‘laimėk 300 eurų’ ne iš gero gyvenimo atsiranda, ant jo leidybinės įmonės kuris laikas skola sodrai kabo, o ir šiaip tikėtis, kad publikacija, valdoma nei dienos nedirbusios studenčiokės, kuri į savo postą atsisėdo išimtinai tik dėl to, kad užsikimšus nosį ir vėliau gerai išsiskalavus burną permiegojo su senu, kol kas dar turtingu diedu, gyvens ir klestės yra tiek pat kvaila, kaip tikėtis, kad G. Kildišienės vardo paltų siuvykla nesubankrutuotų per pirmąsias savaites po atsidarymo.

Taip į knygų mugę pas jį liaudies prisirinko, bet čia dar klausymas, ar jie ėjo pas Užkalnį, ar jo benefisą moderavusią Maldeikienę? Jo karjeros trajektorija yra labai aiški ir tik laiko klausimas, kada praradęs visus reitingus ir auditorijas, jis puls trintis į valdžią – kokiu Anūko viešų ryšių atstovu, ar prezidentūros kanceliarijos sitz-pirmininku. Taip žinau, kad jis sakė, kad į valdžią niekada neis, bet lygiai taip pat jis sakė, kad nepirks Apple ir nesiskirs su žmona, todėl eis kaip mielas ir jei nepriims konservatnikai – nepasišlykštės ir eis pas populistus. Su gražuliu bendrus biznius juk darė, Zuoką piarino – iki naujos darbo/paksinių/valstiečių partijos iteracijos toli klisti nereikės.

Aš dar kitaip pasakysiu – konservatnikai žaisdami su ugnimi ir dūchindami bet kokią opoziciją prisižais iki to, kad prišauks naujausią kairę – pačius šlykščiausius leftistus, kukių Lietuvoje nebuvo nuo to laiko, kai čia viskam dirigavo rusai šūdinomis kulnimis. Ir žinote ką? Jis pas juos irgi nueis – pakeis kailį ir nueis garsiai kartodamas, kad ir tada dirbo Lietuvai, nes tokia jau silpnųjų prigimtis – šildytis stipriausiųjų pašonėje.

Tokių visgi reikia, nes žmonės yra asilai, kurie laukia išsižioję, kad kas jiems į burnas pristumtų eilinę porciją šūdų, kuriuos atrajodami galės pasijusti geresniais negu iš tiesų yra ir autofelacinis uroboras tęsis toliau, o užkalniai gimdys užkalnius, tik va esminė detalė – užkalniai, tai hidros ryjančios savo vaikus, belieka tik tikėtis, kad sekantis neapsitries nuo Gražulio dizenterijos.

 

6 thoughts on “Urmas: Užkalnio spindesys ir skurdas

  1. Puiku, kad mokate aštriai ir taikliai rašyti apie tai, apie ką daugelis galvoja. Ačiū.

  2. Gal kažkokių gerų intencijų pačioje pradžioje Užkalnis ir turėjo. Linkęs manyti. Tuomet prieš kokius 10 metų lygtais bandė giliai rašyti. Bet dabar tai yra besiplūstantis grafomanas-narcizas- suireikšminęs rašeiva.

    1. Dažnai taip su vaikais būna – kai nėra ribų, jie pradeda nusiraudinėti. Manau ties Užkalnio šunų maistu susimąstys, o tapus prezidento Broniaus Bradausko patarėju – gal net gailėtis pradės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *