Prasidėjus karbauskininkų moralinėms isterijoms atėjo ir negudri propaganda apie alkholio lobistus – jie spardo visas duris, stovi už kiekvieno kampo, slepiasi po visais kilimais, yra visur ir daro viską, kad nugirdytų jūsų vaikus – VAIKUS, KARLAI! JIEMS NĖRA NIEKO ŠVENTO!

Aš net neturiu žodžių įvardinti kokio šlykštumo tai yra veidmainystė, nes balivininkai labai ramiai vienijasi su farmacininkais, kurie pastoviai neršia visose antialkoholinėse kampanijose su labai konkrečiu tikslu – alkoholį pakeisti antidepresantais.

Antidepresantai, raminamieji ir kiti psichoaktyvūs vaistai patys iš savęs nėra blogas dalykas –  esminė jų paskirtis – vartoti tais atvejais, kai gydymas neįmanomas, kada žmonių smegenyse yra fiziologinės patalogijos, priežastinių problemų jie nesprendžia, o tik sudaro ramybės iliuziją, bet tai turi savo panaudojimą, kai yra kalba apie sau ir aplinkiniams pavojingus žmones.

Bet va – problema – iš marketinginės pusės antidepresantai yra tobulas produktas – jie žadą sunkių problemų paprastus sprendimus – išgėrei tabletę ir viską pamiršai. Kaip bonusas – jie sukelia priklausomybę, todėl farmacininkai gali turėti milijonus klientų visam gyvenimui. Ir šit atsiranda paskata žarstyti antidepresantus į kairę ir į dešinę – farmacininkas gauna pajamas, psichiatrui nereikia per smarkiai dirbti, nes viena tabletė išjungia visus simptomus, pacientui iškart išsijungia visi egzistenciniai nerimai ir depresijos. Tačiau visa tai ateina su kaina – jie sukelia labai rimtą priklausomybę, nustojus vartoti antidepresantus prasideda tikrų tikriausia narkotinė abstinencija – šalti prakaitai, drebulys, nuotaikų kaita, nerimas, žmonės lipa sienomis ir neranda sau vietos. Šie vaistai yra siaubingai nesaugūs: pirmas tris vartojimo savaites kyla savižudybių skaičius, susijaukia hormonų balansas, pacientai iškart papuola į Parkinsono, Alzheimerio, senatvinės demensijos rizikos grupes, nėščiosioms jie itin pavojingi – prieš susilaukiant vaikų, dažnai rekomenduojama nevartoti antidepresantų bent metus, nes net mikroskopinės jų liekanos organizme, didina apsigimimų riziką.

Jeigu antidepresantai yra tokie pavojingi, kodėl juos pardavinėja? O kodėl pardavinėja alkoholį ir cigaretes? Nes yra paklausa ir tai neša pelną. Bet kaip? Gydytojai ir farmacininkai yra prisiekę Hipokratui nedaryti žalos! Aš siūlau prisiminti hitlerinę Vokietiją – dauguma vokiečių nebuvo antisemitai, bet žydai degė krosnyse milijonais: buvo sociopatinė mažuma, kuri viską organizavo, buvo tie, kurie apatiškai stebėjo, buvo tie, kurie bijojo protestuoti, buvo tie, kurie apsimetinėjo, kad nieko nevyksta. Taip ir su farmacininkais – kažkurie iš jų viską žino, bet pelnas yra svarbiau, dauguma yra papuolę į uždarą burbulą, kur pirmieji nuolat plauna smegenis apie antidepresantų saugumą ir naudą, o likusiems nusispjaut – jie ateina atidirbti nuo 8 iki 5 ir savęs egzistencinėmis temomis nevargina.

Farmacininkų vietininkai žemėje yra psichiatrai, kurie skiria antidepresantus ir dažniausiai – per daug nesigilindami į paciento problemas, receptais užkišinėja visas įmanomas skyles. Apskritai su psichologinių sutirkimų gydymu Lietuvoje yra didžiulė problema – visų pirma yra masė nekvalifikuotų psichologų, kurie gali nors ir kreidelėmis nusipaišyti diplomus ir daryti su savo pacientais ką nori, toliau yra psichiatrai, kurie dar išlaiko senas geras sovietines tradicijas, kuomet psichiatrija veikė kaip priespaudos įrankis – Chruščiovas sulaukęs kritikos dėl didelio politinių kalinių skaičiaus, sugalvojo juos guldyti į durnynus, nes tai juk ne protestas, o bepročio sezoniniai paūmėjimai. Tose ligoninėse pagrindinis psichiatrų darbas buvo kuo giliau nukišti rezistentus ir kuo greičiau antidepresantų pagalba padaryti iš jų daržoves. Sovietmetis baigėsi, Sovietų sąjunga žlugo, bet kai per visus 90-tuosius vyko liustracijos, masiniai buvusio režimo budelių bei kolaborantų teismai ir atleidinėjimai – psichiatrus kažkas pamiršo ir po kovo 11-osios jie tiesiog išėjo atgal į darbus, dalis jų dėstė medicinos fakultetuose ir sovietinė tradicija – šerti, šerti ir dar kartą šerti tabletėmis buvo pratęsta nepriklausomoje Lietuvoje. Žinau atvejų, kada psichiatrijos studentai pakraupsta, kad dėmesio klasikinei psichologinei terapijai ten minimumas, nes viskas – nuo depresijos iki nagų kramtymo yra sprendžiama medikamentiniu gydymu. Nūnai dauguma psichiatrų yra kaip feministės, kurioms viskas yra seksizmas, taip ir jiems – viskas yra seratonino trūkumas.

Šiandien Lietuvoje klesti prekyba raminamaisiais ir antidepresantais – dažnai pakanka ateiti pas psichiatrą, padejuoti, kad depresuojate, galvojate apie savižudybę ir be didesnio pasipriešinimo gausite receptuką. Skirtumo nėra, ar kalba apie privačius, ar valdiškus psichiatrus – privatiems susimokėsite už konsultaciją, valdiški gaus magaryčių iš farmacininkų atstovo – abiem atvejais, jie yra finansiškai suinteresuoti jus nušerti tabletėmis. Iš principo tai yra legalizuota prekyba narkotikais ir itin dažnai tai yra daktarų sąžinės reikalas – kiek ir ko išrašyti pacientui. Žinau tik vieną vienintelį atvejį, kai psichiatras žmogui pasakė, kad jei nori – aš tau galiu skirti vaistų, bet tau jų nereikia. Tai yra išimtis, kuri patvirtina taisyklę – jei pasirodei pas psichiatrą, vargu, ar išeisi be recepto.

Farmacininkų lobistams vien jūsų neužtenka, jie labai konkrečiai nusitaikė į vaikus – pastaruoju metu iš visų galų pradėjo lįsti straipsniai apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą –  ADHD. Tai yra realus dalykas, kuris papuola į autizmo spektrą, bet jo simptomai yra beveik identiški būvimui faking vaiku, todėl yra labai paprasta vaikui, kuriam tiesiog nuobodu sėdėti mokykloje, nes panelės mokytojos nesugeba jo deramai sudominti, pripaišyti ADHD ir pasodinti ant šventosios trejybės: deksamfetamino, klonidino, ir metilfenidato. Jie užaugs, tačiau jų smegenys bus pažeistos negrįžtamai – centrai, atsakingi už emocijų kontrolę bus atrofuoti, todėl jiems teks grįžti į psichiatrijos sistemą ir gerti raminamuosius bei antidepresantus, nes kitaip funkcionuoti jie nebegalės. Kuo ankstesniame amžiuje prasideda antidepresantų vartojimas, tuo stipresnė priklausomybė išsivysto – kuo didesnė priklausomybė – tuo geresnis biznis farmacininkams ir psichiatrams.

Ir čia verta būtų panagrinėti Aurelijų Verygą – opresines psichiatrijos l’enfant terrible – jis labai pozityviai pasisako apie alkoholikų gydymą antidepresantais, nemato problemų reklamuoti bupropioną – vaistą, kuris gali sukelti epilepsijos priepoilius. Iš jo darbotvarkės matyti, kad mielai susitikinėja su farmacininkais ir jų atstovais.

Aš kartais pagalvoju – o pats Veryga kartais nevartoja antidepresantų? Toks ramus visas, be humoro jausmo, atitolęs, tarsi išėjęs iš savęs. Negali žinoti – gal šiaip nykus tipas, o gal pats praktikuoja, apie ką pamokslauja? Nėra paslaptis, jog psichiatrai vieni kitiems receptus rašo, o kartais ir be jų apsieina – valdiškos medicinos stebuklai leidžia nusukti dalį psichoaktyvių vaistų, kuriuos po to galima patyliukais parduoti saviems. Kada jūsų nuo vėžio mirštančiai močiutei bus atsisakyta duoti morfino – neva daugiau negalima  – taisyklės neleidžia – būkite tikri, čia ligoninė biznį daro, jūsų artimųjų savijautos sąskaita: nugnybs nuo  mirtininko nuskausminamųjų ir parduos iš po prekystalio kokiam viceministrui, ar ligoninės ūkio reikalų skyriaus atžalai – profit!

O tai alkoholis ir tabakas – geriau nei antidepresantai? Ne, ne geriau. Tai yra du savo kenksmingumu lygiaverčiai dalykai. Ir šitas tekstas nėra už alkoholį ar prieš antidepresantus šis tekstas yra už racionalumą ir prieš kvailybę. Nereikia keisti šūdo į trydą ir apsimetinėti, kad viskas kvepia levandom.

Ką daryti su priklausomybėmis – senų seniausiai aišku – reikia lįsti giliai sau į sielą, dažnai su specialistų pagalba ir spręsti įsisenėjusias psichologines traumas. Tai yra negailestingai sunkus procesas, kada reikia dekonstruotis po vieną ląstelę ir po to ilgai ir sudėtingai susirinkti save iš naujo. Mažai kas tam yra pasirengęs. Mažai kas to nori. O blaivininkai atsisako tai suprasti, nes jie turi savo priklausomybių ir viena didžiausių iš jų – priklausomybė nuo valdžios. Man nepatinka, kad tu geri, aš nelabai noriu su tuo dealinti, todėl aš tave priversiu negerti. Tai yra jų vidinė logika. Aš galiu lažintis, kad jeigu kiekvienas blaivininkas ištrauktų bent po vieną vaiką iš disfunkcinės šeimos ir juo deramai pasirūpintų – alkoholizmo problema išnyktų per pusantro-du dešimtmečius, nes gėrimas prasideda nuo lopšio. Bet jiems tai rūpi? Sprendžiant iš to, kiek jų protestavo prieš naują vaikų apsaugos įstatymą – ne. Tegu valstybė geriau sustiprina mūsų asmenines dogmas, nei užsiima realia prevencija.

Ironiška, bet yra itin daug nutukusių blaivininkų, t.y. turinčių priklausomybę nuo maisto. Priklausomybę, kuri kainuos jiems sveikatą, trumpesnį gyvenimą, o jei jie susirgs antros grupės diabetu – jų gydymo išlaidos mokesčių mokėtojams kainuos nesuskaičiuojamus milijonus. Visi turi priklausomybių – visi. Net ir blaivininkai turi skeletų spintose – kažkas pastoviai apsivalgo, kažkas mėgsta seksą, kažkas per ilgai socialiniuose tinkluose sėdi, kažkas lošia, kažkas neatsiplėšia nuo kompiuterinių žaidimų, kažkas taško paskutinius pinigus betiksliams pirkiniams. Esmė yra ta, kad jūs, mieli blaivinkai, sukūrėte precedentą – leidote valdžiai kištis į kažkieno asmeninį gyvenimą. Valstybė visada augina savo galias bei įgaliojimus ir kiekviena nauja taisyklė turi eskaluotis ir plisti kaip rašalo dėmė ant balto popieriaus lapo. Kažkada tai prasidėjo nuo alkoholio nepardavinėjimo po 22:00 valandos, šiandien jau kalbama apie cukraus, riebalų ir druskos apmokestinimą, seksas bus sekantis, toliau kils naujos moralinės panikos dėl šopoholizmo, priklausomybės nuo interneto ir taip toliau – verygos nenurims, kol jūs visi nebūsite uždaryti į rezervatus, kuriuose bus viskas reglamentuota: ką gerti, ką valgyti, ką mylėti, su kuo tuoktis, kas gali daryti verslą, kam leista eiti į mokslus, kuo tikėt ir kuo ne. O kad tai įvyktų – reikia tik kartelį ar du duoti durniui kelią ir jis jau nebesustos ir išspaus iš jiems suteikto mandato viską iki paskutinio jūsų ir jūsų vaikų kraujo lašo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *