Jeigu pamenate, prieš gal pusantro dešimtmečio sukdavosi reklama “tave parduos kaip lėlę”, skirta jaunoms lietuvaitėms atgrasyti nuo prostitučių karjeros. Tas skambėjo labai ironiškai, nes socialinė reklama buvo valdžios iniciatyva, o valdžios partijų praktikuojamas šlykščiausias žmonių išnaudojimas prilygintinas nebent sekso vergijai.

Aš sukuosi labai eklektiškuose visuomenės sluoksniuose, todėl iš arti mačiau, kas vyksta partijose, ir galiu visą politiškai angažuotą liaudį nuraminti – tai yra norma visur, kur reguliariai perlipamas penkių procentų barjeras, įskaitant ir tas partijas, už kurias ištikimai balsuojate.

Visų pirma reiktų suprasti, kad politikoje yra labai daug primityvaus, juodo darbo – kažkas turi sunešioti popierutes, kažkas turi rūpintis, kad partijų būstinės funkcionuotų, platinti agitacinius leidinius prieš rinkimus, organizuoti sąskrydžius, susitikimus su rinkėjais, atsakinėti į jų laiškus ir telefonų skambučius. Visa tai ir daug daugiau yra atliekama neapmokamų savanorių, naudojant jų laiką ir resursus.

Prasideda viskas nuo to, kad atsiradus energingam, iniciatyviam jaunuoliui, iškart pristato kurio nors skyriaus vadovas ir pradeda suokti apie tai, koks jis perspektyvus, kaip jis toli eis ir kaip jam būtų labai naudinga prisidėti prie partijos augimo. Viskas prasideda nuo nedidelių užduotėlių – parašyk tekstuką, nueik į tą susirinkimą, padaryk kavos, tuo laikotarpiu savanoris yra atidžiai stebimas ir, jei tik pamatoma, kad juo galima lengvai manipuliuoti, viskas – užsidaro spąstai ir jis tampa partijos nuosavybe.

Po trumpo medaus mėnesio prasideda hardkoras ir sodomija – partiniai vergai valo ir tvarko būstines, naudodami savo automobilius ir be jokios abejonės savo kurą, vežioja priešrinkimines skrajutes, dalyvauja įvairiose masovkėse, iki išnaktų atsakinėja į rinkėju (dažniausiai – veikti neturinčių ką šizofrenikų) klausimus, o po visko dar privalo atidžiai sekti socialinius tinklus ir iškart fleiminti komentaruose, kur tik kažkas pakritikuoja jų partiją – kelių account’ų turėjimas yra labai skatinamas.

Sąskrydžiai yra visos tos vergovinės sistemos apogėjus – partija už savo lėšas išnuomoja kažkokį lauką, užsako vestuvių muzikantus ir nuperka šiek tiek maisto, kuris, beje, tik žiniasklaidai ir partinei vadovybei – likusieji tenkinasi suneštiniais baliais, o kol vadovybė patogiai sau miega šalimais esančiuose viešbučiuose, baudžiauninkai grūdasi į palapines arba miega susigūžę automobiliuose.

Beje, dėl neapmokamo darbo, būtų gerai, jei tik už jį nieko nemokėtų, bet dažnai reikia dar susimokėti už garbę tarnauti partijai ir tėvynei – visų pirma tai yra nario mokestis, visų antra – visokios rinkliavos ir rinkliavėlės: tai būstinei naujų kompiuterių reikia, tai kažką paremontuoti, tai valymo priemonių pritrūko, galų gale – prie sąskrydžio finansavimo irgi reikia prisidėti. Dalis tų neapskaitytų pinigų keliauja skyrių vadovams į kišenes, dalis – į aukštesnes partijos grandis ir, jei pasiseka, už tai, kas lieka, nuperka tai, kam rinko pinigus. Įsivaizduokite, kaip yra smagu dirbti su pačiais pigiausiais kompiuteriais, pigiausiom valymo priemonėm ir kaip atrodo remontai iš pigiausių medžiagų, padaryti nepatyrusių partinių vergų rankomis.

Apsergėk Jeruzale, jei sugalvojote savanoriauti partijoje ir esate graži mergina. Partijų vadovybės turi ištisus haremus iš jaunų bendrapartiečių. Prisimenate Steponavičiaus ir Bartašiūnaitės skandalą? Čia apie tai. Sąskrydžiuose apskritai vyksta tokia sodoma ir gomora, kad auksinio jaunimo svingerių vakarėliai atrodo kaip nekaltas blaivybės draugijos pasisėdėjimas su arbata – visi geria, dulkinasi, neretai į darbą eina gaidys ir koksas, o jaunieji vergai organizuoja viską: gulasi po senais prakaituotais diedais, rizikuodami rimtomis bausmėmis perka narkotikus, valo vėmalus ir parveda galutinai nusitašiusius namo.

Beje, o ar žinojote, kad partijų vadovams nereikia jokių taksi? O kam, kai tau tereikia padaryti vieną skambutį partijos administracijai ir tau ką nors atsiųs, reikės – vidury nakties prižadins, kad su savo automobiliu atvyktų, susirinktų girtą vadovybę ir išvežiotų po namus.

Juodas darbas prieš rinkimus dar ne viskas – kad vergų motyvacija neprapultų, reikalingas saldainis kelionės pabaigoje. Jei taip keletą metų iš eilės savęs negailėdami arsite, žiūrėkite, gausite kokį nors mažai reikšmingą postą savivaldoje – už jį jums irgi niekas nemokės ir ten taip pat teks žvėriškai dirbti. Jei ir ten nepalūšite – dar už kelių metų jūs tapsite seimo nario padėjėju. Tiesa tik penktadaliu etato, už gerokai mažiau nei minimumą ir dar dribsite po -niolika valandų per dieną, nes pilnu etatu bus įkištas koks nors partinis švogeris, kuris net darbe nesirodys, o už jį atidirbti reikės. Todėl taip ir būna, kad seime vieną padėjėjo ar referento vietą gali užimti 4-5 žmonės, nes darbas labai sunkus – parlamente daug nykios ir gremėzdiškos biurokratijos, o jis apmokamas taip mažai, kad į tokias pareigas kompetentingų žmonių neprisikviesi, todėl tai pagrinde daro idėjininkai gerai praplautomis smegenimis.

Yra dar vienas triukas motyvuoti darbo liaudį – įrašyti į sąrašą: jūs įrašomas kokiu šešiasdešimt-kelintu numeriu, kur neturite jokių šansų papulti į savivaldą ar seimą, bet jums prikabins makaronų apie tai, kad jei labai pasistengsite ir gerai paraginsite rinkėjus, jus išreitinguos ir gal papulsite į pirmąjį dešimtuką. Tiesa, yra nutylima elementoriška matematika, kad taip daug pasislinkti sąrašuose jums reikės šimtų tūkstančių balsų, o jei jūs visgi galėtumėte tiek jų surinkti, jau formuojant sąrašus automatiškai atsidurtumėte pirmajame dešimtuke. Gera nykščio taisyklė: visuose partiniuose sąrašuose po 25-tos – 30-tos vietos seka baudžiauninkai. Partijoms tai bet kuriuo atveju apsimoka, nes pirmajį sąrašo dvidešimtuką nemokamai, savęs negailėdami aptarnaus likę 120 kandidatų.

Ties padėjėjais arba nesėkmingais rinkimais tokių partinių vergų karjeros dažniausiai baigiasi – tiesiog jau nebeatlaiko metų metais tampomi nervai ir jie metę viską eina savo keliais. Problema tik ta, kad jie dažnai išeina į niekur, nes daug metų aukojo savo laiką, kurį galėjo skirti karjerai, mokslams, šeimai, o pabaigoje jie lieka su patirtimi, kurios realiame gyvenime niekur nereikia. Jie dažnai keičia darbus, nes retas darbdavys gali pakęsti amžinai apsimiegojusius, pavargusius ir nuolat prieš rinkimus – tipiškai užimčiausią įmonių metą – į atostogas einančius darbuotojus. Šeimose irgi nesiseka – dažnos skyrybos, atitolimas nuo artimųjų, nes partija yra psichopatinė viso tavo dėmesio ir resursų reikalaujanti meilužė.

Ko gero, blogiausia tokioje vergovėje, kad tenka stebėti kaip visokie vadovybės giminaičiai, pažįstami, ar šiaip geri žmonės, tave aplenkia ir, apsieidami be pragaro ratų, tiesiu taikymu ateina į aukštas partines pareigas.

Teoriškai galima prasimušti iki valdžios, bet tik tada, jeigu žaisite pagal sistemos taisykles – patys apgaudinėsite savo bendrapartiečius, lipsite jiems per galvas, rasite vis naujų aukų, kuriomis galima bus naudotis, meistriškai jomis manipuliuosite taip, kad tai neatrodytų kaip partijos valia, o jūsų asmeninės iniciatyvos.

Šis tekstas yra kaip įspėjimas visiems, prie kurių pradės suktis saldžialiežuviai partiniai sąvadautojai – niekuo netikėkite ir bėkite kaip įmanoma toliau. Bėkite, kol nepamatysite Saturno žiedų, o tada nubėkite dvigubai toliau, nes jiems esate ne žmonės, o pigi darbo jėga – galingųjų pašaras, kuris išlaiko šią giliai supuvusią sistemą.

Jeigu jūs padorūs ir pareigingi žmonės, norintys kažką Lietuvoje pakeisti – politinės partijos yra ne jums, nes jos jus panaudos, parduos ir numes į šalį kaip pigias, nusibodusias lėles.

10 thoughts on “Šlykšti tiesa apie partijų kasdienybę

  1. parasete gryna LSDP partijos realybe.

    kiek pazistu LSDP jaunimo – suvoki kad pasakymas “jaunimas pastatys Lietuva“ yra totalus bullshitas. Pas juos jaunimas veikia grynai seniu komunistu metodais. visiska tragedija.

    ne visur taip blogai. nera taip kad visos partijos vienodai blogos. jeigu sakai kad “visi vienodai blogi“ is to islosia butent blogi nes tampa lygiais su gerais.

    blogas specialistas visada juodins visus savo srities specialistus nes nori susilyginti su gerais.

  2. o siaip jeigu butu mano valia Seime palikciau tik TS-LKD, LVZS, LLRA ir nepartinius. visos kitos partijos – totalus sudas.

  3. Užteko man vienoj kampanijėlėj padalyvaut „padėjėju“ – nx tokią parodiją. O paskui dvasingais snukiais visi išstoję pizdelina apie rūpestį tautos gerove. Gal baigiam tą maskaradą su kostiumais po štuką jevro ir šlipsais po šimtą – nerealu iš valdiškos algos juos pirkt ir nereikia man jūsų lia lia apie altruizmus. Jis yra viena bjauriausių (savi)apgaulių.

    1. Atvirai pasakius – nežinau, bet viešumas visada yra gerai, todėl gal reiktų apie tai daugiau kalbėti, įskaitant ir partijų vergus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *